MONTAVIMAS PRIVATIEMS KLIENTAMS

  • Jei statote ar rekonstruojate namą nuolatiniam gyvenimui arba vasarnamį sodyboje, vandens nuotekomis reikia pasirūpinti lygiai taip, kaip ir bet kuriuo kitu buitiniu patogumu – vandentiekiu, elektra, šildymu. Tai svarbi namo inžinerinės infrastruktūros dalis. Jos dėka gyvename švarioje aplinkoje, tausojame gamtą ir kvėpuojame grynu, gaiva kvepiančiu oru.
    Mes rengiame projektuojame ir įrengiame vandens nuotėkų projektus, kurie apima nuotėkų kelią nuo kanalizacijos vamzdžio, išeinančio iš namo, iki išvalyto vandens išleidimo į aplinką. Įrengiame visą infrastruktūrą, konsultuojame, padedame pasirinkti valymo įrenginius, kurie geriausiai atitinka konkrečius Jūsų poreikius. Mes neatstovaujame nė vienam valymo įrenginių gamintojui, todėl jokie interesų konfliktai netrukdo Jums patarti klausant tik patirties, profesionalumo balso ir nuoširdaus noro sąžiningai atlikti savo darbą.
    Ir tiems, kurie jau yra susidūrę su nuotėkų šalinimo procesu, ir naujokams kyla daug pagrįstų klausimų, kaip veikia sistema. Pateikiame bendrus atsakymus, kurie padės lengviau orientuotis, kai rinksitės medžiagas, sprendimus ir konsultantus. Kiekvienu konkrečiu atveju kviečiame kreiptis atskirai. Pasistengsime, kad statybų metu nekiltų rūpesčių, kurių galima išvengti, kad nuotėkų šalinimui neišleistumėte daugiau, nei būtina.

  • Jei renkatės sklypą namui, būtinai pasidomėkite, ar gruntas tinkamas panaudoto vandens pašalinimui. Molingi dirvožemiai su aukštais gruntiniais vandenimis sukels papildomų problemų ir žinoma, išlaidų. Geriausiai tinka smėlingas, žvyro gruntas, per kurį vanduo lengvai prasisunkia. Prieš pirkdami sklypą pasikonsultuokite su specialistais. Mes daugiausiai dirbame Vilniuje, jo apylinkių gruntą gerai pažįstame. Bet galime konsultuoti ir kitose Lietuvos vietose.

  • Pigiausia įrengti – žaliojoje zonoje. Bet racionalesnė vieta – po važiuojamąja kiemo dalimi. Tam parenkami tinkamos formos, cilindriniai valymo įrenginiai.

  • Juos galima montuoti bet kada, tačiau statybų eigoje yra etapas, kai tai padaryti lengviausia. Kai statomas naujas namas, protingiausia valymo įrenginių montavimą pradėti tuomet, kai jau yra pamatai, prieš betonuojant juodgrindes. Tuomet reikiamus vamzdžius galima patogiai pravesti po pamatais, nereikia nieko ardyti ir vėl perdarinėti. Santechnikas nuotėkų vamzdį iš namo išveda po pamatu, vėliau prie jo bus jungiamas kanalizacijos vamzdis, kuriuo vanduo tekės į valymo įrenginius. Tuomet montuojami patys įrenginiai, kuriuose vanduo bus valomas.

  • Biologinis vandens valymo principas yra tobulas, nes tam nereikia jokių papildomų priemonių. Į tokį valymo įrenginį nieko nereikia pilti. Pats žmogus yra geriausias visų vandens valymui reikalingų bakterijų šaltinis, mūsų namai joms plisti yra tinkamiausia terpė. Taigi bakterijos į valymo įrenginius patenka pačiu natūraliausiu būdu ir visiškai nemokamai. Pakankamas jų kiekis užsiveisia maždaug per mėnesį. Kuo daugiau bus nuotėkose natūralių atliekų ir kuo mažiau cheminių, tuo bus geresnės sąlygos bakterijų veiklai.
    Pradžioje galima atsivežti bakterijų, 10 proc. naujo valymo įrenginio tūrio užpildant jau naudojamo įrenginio turiniu, tačiau 99 proc. vartotojų to nedaro ir sistema puikiai veikia.

  • Pradžioje įrenginys užpildomas švariu vandeniu. Kiekvieną įrenginį kas kažkiek laiko reikia pripildyti specialių chemikalų. Gamintojai pasirūpina, kad įrenginys praneštų vartotojui, kada jį laikas papildyti.
    Cikliniuose biocheminiuose valymo įrenginiuose visas procesas yra valdomas, vanduo valomas ciklais, tam tikromis dozėmis. Vieno valymo ciklo metu yra numatoma, koks vandens kiekis bus išvalomas. Šiuose įrenginiuose užtikrinama identiška kiekvieno gramo išvalymo kokybė.
    Projektuotojai paprastai apskaičiuoja, koks konkrečiame name bus nuotėkų kiekis. Vidutinė norma asmeniui – 160 l per parą. Vieno valymo įrenginio pakanka 5 asmenų šeimos nuotėkoms išvalyti.
    Biocheminiai valymo įrenginiai sunkiau susitvarko su vandens valymu rytinio ir vakarinio piko metu, kai vienu metu į įrenginį patenka didelis kiekis vandens iš vonių ir dušų. Mažėja teršalų koncentracija, bakterijos prasčiau jas apdoroja.

  • Bakterijos negali gyventi be maisto ir be deguonies. Tam yra statoma dėže, pučianti orą – orapūtė. Joje montuojamas nedidelis kompresorius, kuris pučia orą į valymo įrenginį. Orapūtė statoma arba sausoje patalpoje, arba lauke. Jei lauke, ji turi būti hermetiška, kad nepatektų vanduo ar sniegas. Patalpoje visada statyti patikimiau. Kai statoma lauke, ji įkasama į žemę ir uždengiama dangčiu.

  • Kad nuotekų sistema veiktų ir jos laisvai tekėtų vamzdžiais valymo įrenginių link, į vamzdyną turi patekti oras. Kitaip iš kriauklių, dušo trapų ir latakų, kitų angų sklinda nemalonus nuotekų kvapas. Geriausia, kai oras patenka tiesiai iš lauko, per vamzdį, išvestą pro stogą. Tačiau šiuolaikiniuose namuose, kur laikomasi aukštos klasės energinio efektyvumo, projektuotojai vengia bet kokių papildomų įrenginių, kurie mažina statinio sandarumą. Pro stogą išvestą vamzdį tektų papildomai užsandarinti. Taupant laiką ir statybos kaštus, vamzdžio galas, pro kurį oras patenka į nuotekų vamzdyną, lieka pastato viduje. Tokiu atveju ant jo būtina uždėti guminę membraną – atbulinį vožtuvą, pro kurį oras patenka į vamzdyną, bet išeiti iš jo negali. Namuose nebus jokių blogų kvapų.

  • Griežto reglamento, kada reikia valyto valymo įrenginius nėra, bet patartina biologinius įrenginius valyti karta per metus. Yra paprastas būdas pačiam per pusvalandį sužinoti, ar jau laikas valyti. Į peršviečiamą litrinį indą prisemti vandens iš įrenginio ir leisti nusistovėti. Jei mėginyje dumblo nusėda mažiau nei pusė indo, vadinasi – dar ne metas valyti. Ramu. Jei daugiau – reikia kviesti asenizacine mašina, kuri išsiurbia susikaupusius teršalus ir galima švariai gyventi toliau.
    Modernūs biocheminiai valymo įrenginiai turi indikatorius, valdymo ekranus, kuriuose vartotojas mato, kada ir koks aptarnavimas yra reikalingas.

  • Buitinių nuotekų valymo įrenginiuose išvalytas vanduo pats savaime niekur nedingsta. Yra keletas būdų, kaip juos sutvarkyti. Pats paprasčiausias – išleisti į aplinką, vamzdžiais nuvesti į netoliese pratekančius upelius, melioracijos griovius. Jokiame įrenginyje vanduo neišvalomas visiškai, tačiau iš ten jis išteka pakankamai švarus, kad nekenktų aplinkai.
    Jis gali susigerti į gruntą per infiltracinius šulinius, arba gali būti išsiurbiamas ir panaudojamas dar kartą. Perleidus per specialų filtrą toks vanduo gali būti naudotojams WC bakelyje, automobilio plovimui. Biologiniame valymo įrenginyje išvalytame vandenyje išlieka daug azoto ir fosforo, jis puikiai tinka laistyti, o kartu ir tręšti veją. Tik į prūdą tokio vandens leisti nerekomenduojama, nes jame ims augti dumbliai, pažaliuos.
    Vandenyje iš biocheminio valymo įrenginio nei azoto, nei fosforo vandenyje nebelieka. Jis yra tinkamas prūdui, bet pievos nebepatręš.
    Mes patarsime, kuris būdas Jūsų situacijoje yra tinkamesnis, kad vanduo nekeltų rūpesčių ir tai nekainuotų daugiau, nei būtina.

  • Paprastas ir patikimas būdas – sudaryti sąlygas vandeniui kauptis vienoje vietoje, iš kurios jis pamažu susigeria į žemę.
    Iškasamas maždaug 3 m gylio šulinys, į kurį įleidžiami du betoniniai 1,5 – 2 m skersmens žiedai, kurių tūris – virš 5 kub. m. Į šulinio dugną nieko nededama, per jį vanduo sunkiasi į žemę. Jei žiedų skersnuo 2 m, susidaro maždaug 4 kv.m ploto paviršius, skirtas vandens infiltracijai. Ar tokio ploto pakanka patogiam vandens naudojimui buityje, priklauso nuo grunto sudėties ir gyvenimo būdo. Grunto infiltracijos koeficientas, t.y. pralaidumas vandeniui nustatomas geologinių tyrimu metu. Didžiausiu pralaidumu pasižymi žvyras. Smėlis mažiau pralaidus, ypač jei jis yra labai smulkus. Tuomet jo pralaidumas darosi panašus į molio, per kurį vanduo prasisunkia labai sunkiai arba nesusigeria visai.
    Jei toks infiltracinis šulinys užsipildo, nes laikui bėgant išvalytame vandenyje likusios dumblo dalelės užteršia šulinio dugną, tenka jį valyti. Leistis žemyn ir nukasti užsiteršusį sluoksnį. Regis – nėra labai sudėtinga, tačiau šis šulinys yra pernelyg siauras, kad galėtume tai daryti mechanizuotai arba bent patogiai. Tai sunkus fizinis darbas, todėl šulinio išvalymas – brangi paslauga. Antra vertus – kada beužsikimštų šulinys, tai atsitinka visada ne laiku ir tai yra labai nemalonu.

  • Mes visada siūlome įsirengti keliais proc. brangesnį ir daug kartų efektyvesnį infiltracinį šulinį su žvyro klojiniu apačioje. Jam yra kasama maždaug 3 m. skersmens duobė, kur kas platesnė ir gilesnė, nei reikalinga šulinio žiedams. Jos dugne pilamas sluoksnis žvyro, kurio dėka infiltracinis paviršius padidėja iki 10 kv.m. Žvyras uždengiamas specialia sintetine medžiaga, kuri tarnauja kaip papildomas filtras, neleidžiantis užteršti grunto ir jo užkimšti. Tokio šlulinio gruntas niekada neužsikimš. Jei ir teks jį valyti, tai nepalyginami rečiau ir paprasčiau: platesnį šulinį patogiau valyti; nereikia nieko nukasinėti, pakanka pakeisti užsikimšusią sintetinės medžiagos dalį. Šio šulinio valymas kainuoja bene 6 kartus pigiau, nei paprasto.
    Vos keliais procentais brangesnis šulinys tarnauja daug patikimiau.
    Keisčiausia tai, kad retas kuris nuotekų įrengėjas pasiūlo šį variantą.

  • Paprastai žmonės pageidauja gauti kažkokį signalą, jog šulinys užsipildė. Bet tai nėra geriausias būdas išvengti problemų. Signalizacija nebūtinai suveiks pirmadienį ryte, kai patogu išsikviesti pagalbą. Tai gali nutikti bet kada, ir savaitgalį, ir naktį, ir kai namuose likę tik vaikai ir seneliai, o Jūs išvykę į kelionę…
    Mes siūlome įsirengti nedidelį vandens siurblį, sujungtą su šulinyje pamerkta plūde. Kai vanduo pakyla iki pavojingos ribos, siurblys išpumpuoja vandens perteklių ir jį tolygiai išlaisto šalia šulinio. Šis, kad ir laikinas sprendimas, leidžia laimėti pakankamai laiko, kol atvyks pagalba. Tuo tarpu signalizacija tik praneša, kad problema iškilo, bet jos nesprendžia.

  • Populiarus ir palyginti nebrangus būdas žemei atiduoti panaudotą ir išvalytą vandenį – įrengti infiltracinį lauką. Tam tikrame sklypo plote, keliais sluoksniais nuteisiami specialūs, vandeniui pralaidūs vamzdžiai, kuriais tekėdamas vanduo pamažu prasisunkia į gruntą. Iš pirmo žvilgsnio patrauklu ir paprasta. Bet realybėje tokia sistema naudotis visiškai nepatogu ir mes jos nerekomenduojame.
    Visų pirma dėl to, kad jos neįmanoma išvalyti – čia niekur nenulipsi ir nieko neiškasi. Valymo įrenginiai nuotekų visiškai neišvalo, todėl aišku, kad kažkada ateis tokia diena, kai kai infiltracinio lauko sistema užsikimš. Ilgainiui vandenyje likusios dumblo dalelės užkemša ir mažas vamzdžio angas, ir aplink jį esantį gruntą. Jei padidinus vandens slėgį vamzdį dar ir galima būtų išvalyti, tai grunto – ne. Todėl infiltacinis laukas iš tiesų yra vienkartinis įrenginys. Jei užsikemša, jį reikia arba perkloti iš naujo, o tai kainuoja tiek pat, kaip įsirengti naują, arba vamzdžio gale statyti šulinį, į kurį subėgs į žemę nebesusigeriantis vanduo. Vėliau tą vandenį išlaistyti.

  • Tais atvejais, kai sklypo gruntas molingas arba aukšti gruntiniai vandenys, nėra prasmės įrenginėti infiltracinių šulinių. Vanduo per juos į žemę neįsigers. Belieka dvi išeitys – arba susikaupusį vandenį išvežti, arba išlaistyti.
    Jei pasirenkamas būdas – laistyti, yra sprendimas, kurio dėka nereikia pačiam stovėti su gumine žarna rankose ir laistyti. Tai antžeminė infiltracija. Iš infiltacinio šulinio vanduo siurblio pagalba pakeliams aukščiau gruntinių vandenų ar molingos grunto dalies iki tokio lygio, kur jam susigerti gruntas yra tinkamas. Ant šulinio, dedami keli vis mažesni betoniniai žiedai ir visa ši konstrukcija apkasama. Vanduo palaipsniui išsipila į kauburį ir pasklinda po žeme.

  • Lietuvoje mažai paplitęs būdas, kai išvalytas vanduo naudojamas laistymui, automobilių ar WC bakelių nuplovimui. Teoriškai – tai būtų labai patogu, praktiškai – yra brangu. Tam reikalinga papildoma talpa, siurbliai ir daug kainuojantys filtrai, papildomas vandentiekis ir pan. Palyginus su kaštais, kuriuos patiriame išgaudami gėlą, švarų vandenį iš gręžinio, investicijos į antrinio vandens panaudojimo sistemą neatsiperka. Valymo įrenginiai vandenį išvalo 70 – 90 proc. Retas kuris ryžtasi juo laistyti daržoves, kurias vėliau pats valgys, tačiau pievos laistymui toks vanduo puikiai tinka. O daržams laistyti geriau naudoti surinktas lietaus nuotekas.

  • Ten, kur kieme daug kietų dangų, lietaus vanduo natūraliai nesusigeria į žemę, jis kaupiasi ir pridaro daug žalos pastatams. Pagrindinė priežastis, dėl ko reikia surinkti lietaus vandenį, yra noras apsaugoti statinius ir rūsius nuo drėgmės. Kita priežastis – estetika.
    Lietaus vanduo lietvamzdžiais nuo stogo subėga palei namo pamatą. Per šalia esantį gruntą jis prasisunkia prie rūsio sienų, šios ima drėgti.
    Jei rūsio nėra, o hidroizoliacija tarp pamato ir sienos plonesnė, drėgmė gali kilti sienomis aukštyn.
    Nuo lietvamzdžio vanduo smagiai nučiurlena per palei pamatą įrengtą nuogrindą, pamažu ją ardydamas. Laikui bėgant nuogrinda įgriūna, ima samanoti, ypač šiaurinėje namo pusėje. Vaizdas nėra itin estetiškas, ypač tiems, kam nepatinka apsamanoję pasieniai.
    Įrengiant lietaus nuotėkų surinkimo sistemą vanduo ties kiekvienu lietvamzdžiu surenkamas ir kanalizacijos vamzdžiais po žeme nuvedamas toliau nuo namo pamato, į tam skirtą šulinį. Šiuolaikiniuose nedideliuose sklypuose, kai nedaug vietos ir pastatų plotai nėra dideli, gali užtekti vieno bendro šulinio. Didesniuose sklypuose rekomenduojame įrengti du šulinius, o lietaus nuotėkas rinkti prie kiekvieno statinio, ne tik prie gyvenamojo namo.
    Daugiau dėmesio lietaus nuotėkoms reikėtų skirti sklypuose, kur molingas gruntas, o gruntiniai vandenys aukštai. Kartais tokiose vietose surinktam lietaus vandeniui tenka įrenginėti hermetiškai sandarias talpas, rasti sprendimą, kaip ir kur jis iš ten bus išleidžiamas.

SUSISIEKITE

Parašykite mums – atsakysime per 24 val.

Paskambinkite  – pasikalbėkime iškart!

+370 652 11113